Vydūnas
TĖVYNĖ IR ŽMOGUS
Taip nepaprastai skamba, kai kas nors kalba apie tėvynę. Regi sugrįžus pereitas erdves ir praėjusį
laiką. Užmiršti įvykiai ir daiktai atgyja. Vėl pasigirsta seniai nuaidėję garsai ir žodžiai, vėl prabyla į
žmogų lūkesčiai ir abejonės, aimanos ir džiaugsmai. Nušvinta visa būtis ir vėl kaip kadaise dosniai
dalija viltis, žadėdama išsipildymą.
Lyg didis slėpinys sielai iškyla tėvynė. Pasaulis be tėvynės – tarsi lengvai ir greitai perskaitomas
puslapis. O norėdamas suvokti tėvynės esmę, turi išmokti ramiai susikaupti savyje. Tik tuomet sieloje
tyliai suskambės: tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.
Tačiau tai nelengva suprasti. Tėvynė žmogui tiek daug reiškia tikriausiai todėl, kad jis čia viską
patyrė pirmąsyk: pasiaukojamą motinos meilę, rūpestingą tėvo gerumą. Čia pirmąsyk išgirdo
žmogaus balsą. Čia motinos širdingumas, tėvo mąslumas pirmąsyk leido jam patirti žmogų.
Taigi tėvynėje žmogų pirmąsyk apsiautė saulės spinduliai, apgobė nakties tamsa, čia jam pražydo
pirmasis pavasaris, nuvyto pirmasis ruduo ir nukūpėjo vešli vasara, su baltais sapnais išaušo žiema.
Visos gėlės, visi medžiai, laukai ir miškai, visa žemės, vandens ir oro gyvybė pirmąsyk žmogui
pasirodė tėvynėje. Ir visa tai jam savitai pasireiškė. Čia, tėvynėje, palinko laikas ties erdve, kurioje jis
užgimė, ir nuvedė jį į pirmąsias dienas, mėnesius, per metų laikus, nuolatinę jų kaitą ir permainas pro
kitų žmonių gyvenimus, leisdamas pražysti jo paties gyvenimui.
Tačiau pirmoji patirtis dar ne viskas. Tik supratę, jog tėvynėje teišsiskleidžia žmogaus gyvenimas,
atveriame tėvynės slėpinį. Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo jį
visą, o žmogus tada ją įprasmina.
Atklydėlio iš svetur siela alsuoja visai kitaip. Jis negyvena tėvynės gyvenimu, nesuvokia jos turinio
nei esmės, nejaučia jos gamtos nei žmonių, o tėvynė negyvena su juo. Jis visuomet lieka nuošaly,
gyvena atskirai nuo jos erdvės, nors būtų išgyvenęs šioje žemėje šimtmečius. Išties, tėvynė – tai
erdvė tam tikrame laike. Tačiau su ja suvienija žmogaus prigimties ypatumai. Tėvynėje, savo
jaunystės erdvėje, žmogus pradeda įsisąmoninti savo būtį. Sąmonei bręstant išauga žmogaus
gyvenimo turinys, išauga visas pasaulis. Tėvynėje – augimo ir tapsmo pradžia.
O pati tėvynė? Susikaupęs savy, žmogus regi ją augant iš savo esybės. Kokia žmogaus esybė, tokia
ir jo tėvynė. Kad ir kaip į daugelį šių minčių bežiūrėtum, svarbiausia jų prasmė lieka nepakitus. Tačiau
tik tam, kuris pripažįsta, jog žmogus yra dvasinga būtybė, iškilusi virš erdvės ir laiko, tik tam ši mintis
nušvis visiškai aiškiai.
Tėvynė neatskiriama nuo žmogaus esmės. Ji yra ta duotybė, kurioje žmogus gali suvokti savo
būties prasmę ir siekti sąmoningumo. Todėl tėvynė dar yra užduotis ir pareiga.
Šis vidinis ryšys atsiskleidžia ilgesiu, kurį žmogus patiria svetimoje šalyje. Būna tokios dvasinės
sandaros žmonių, kurie gyvenimo keliu turi eiti be tėvynės, be jos žemės ir jos dvasios, kurie
nepatiria tėvynės ilgesio, nesiedami su ja savo gyvenimo prasmės. Tai betėvyniai, vargiai
nutuokiantys savo gyvenimo prasmę ir tikriausiai niekad nesuvoksiantys savo pačių būties esmės.
Tėvynė jiems ten, kur jie gali kaupti turtą ir įgyvendinti savo siekimą valdyti bei priversti.
Tėvyniškumas ar betėvyniškumas nėra vien atskiro asmens bruožas. Ir tai, ir tai stiprėja per žmonių
kartas, pratęsiama kiekvieno naujai užgimusio. Pirmuoju atveju su kiekviena karta auga darna tarp
tėvynės ir žmogaus. Antruoju atveju vis labiau linkstama manyti, kad esą galima perkant ar prievarta
įgyti žemės ir ją vadinti tėvyne .
Žinoma, galima ginčytis, kieno iš tikrųjų yra tėvynė. Tik viena aišku, kad prievartos žmonės yra svetimi tėvynei, o tėvynė jiems. Tėvynės žmogus nesirungia dėl jos, jis jai gyvena, ir tėvynė gausiai
teikia jėgų, dalija ramybės malonę, bet tik tiems, kurių esybėje ji įsišaknijus, kurie brandina joje savo
žmoniškumą.
Tokie žmonės myli ir vertina visas tėvynės apraiškas. Jie yra visų tėvynės paslapčių, skausmų ir
džiaugsmų žyniai. Tėvynė jiems yra dirva žmoniškumui ugdytis. Tėvynėje slypi visos jėgos ir
kūrybinės galios, Kūrėjo valios nulemtos amžinybėje ir begalybėje.
Vydūnas, Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, Vilnius: Vaga, 2001, p. 67–70.

Saulės laikas
Kiekvieną rytą Viešpaties didžioji saulė
Nauja gyvybe budina mane
Ir, spinduliais bepuošdama pasaulį,
Išlenkia lanką erdvėje.

Ir aš turiu įtempt šį saulės lanką
Nauju vis ilgesiu, kančia
Ir siųst į gilų, erdvų dangų
Naujas troškimo vyličias.

O jos… O jos, erdvėj neradę nieko,
Sugrįžta žemėn, į mane
Širdy tvyrot įsmigę lieka…

O aš, kai saulė vėl naujam lanke,
Vis tiek tempiu dienų stygas
Ir vėl siunčiu troškimų vyličias…

Vytautas Mačernis

Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę,
Plačiom apykaklaitėm iš žaliųjų lapų
Lyg oriento pypkininkai sodo gėlės,
Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų.

O bitės skambų rezginį aplinkui pina;
Jos, nuo kvapų apsvaigę, į žolynus puola
Ir ten, lyg tie girtuokliai, įsigėrę vyno,
Iš lėto rėplina per aksominę žolę.

O gėlės, dideles, gražias akis išplėtę,
Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali,
Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio.

Bet, jas pamiršę, vakaro vėsoj virpėti
Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima;
Ir gražios akys merkias pilnos pavargimo.

Šarnelė, 1944.V.13 V. Mačernis

Gardumynas
* 1 puodelis
varškės* 1/2 puodelio paprasto graikiško jogurto
* 1 kaušelis vanilės baltymų miltelių
* 1 valgomasis šaukštas medaus (arba klevų sirupo)
* 1 šaukštelis vanilės ekstrakto
* 1 puodelis šviežių braškių, supjaustytų
griežinėliais* 1/2 puodelio šviežių mėlynių
* 1/2 puodelio šviežių aviečių
* 1/2 puodelio susmulkintų "Graham" krekerių(ar savo mėgstamų trapių sausainiukų)
* 1/2 puodelio traškios granolos
* Baltojo šokolado drožlės (nebūtina)
* Švieži mėtų lapai (papuošimui)

Greitos instrukcijos 1. Varškę, graikišką jogurtą, vanilės baltymų miltelius, medų ir vanilės ekstraktą sumaišykite iki vientisos ir kreminės masės.
2. Skaidrioje desertinėje taurėje sluoksniuokite sūrio pyrago mišinį su susmulkintais "Graham" krekeriais, granola ir mišriomis uogomis.
3. Kartokite sluoksnius, kol stiklinė bus pilna.
4. Ant viršaus uždėkite papildomų uogų, baltojo šokolado drožlių ir mėtų lapelio.
5. Prieš patiekdami atvėsinkite 15–20 minučių, kad gautumėte geriausią tekstūrą.

**Apytiksliai baltymai:** 25–30 g vienoje porcijoje

Pamatas Gyvybei - aut A.Davenis
Vienas brandus ąžuolas gali palaikyti didesnę laukinės gyvūnijos rūšių įvairovę nei beveik bet kuris kitas augalas, o ši schema atskleidžia tik nedidelę dalį ekologinių funkcijų, kurias vienas medis tyliai atlieka savo ekosistemoje.
Lajos sluoksnyje ąžuolai sudaro lizdavietes ir maitinimosi vietas įvairiems paukščiams – zylėms, kėkštams, vanagams bei kitoms rūšims, o tanki jų laja dienos metu suteikia prieglobstį pelėdoms. Entomologų tyrimai rodo, kad ąžuolai palaiko didesnę drugių vikšrų rūšių įvairovę nei bet kuri kita medžių gentis, todėl jie yra vienas svarbiausių maisto šaltinių perintiems giesmininkams. Vienai zylės jauniklių vadai užauginti reikia kelių tūkstančių vikšrų, todėl būtent ąžuolai dažnai lemia, ar teritorija gali palaikyti sėkmingą paukščių veisimąsi.
Šakose ir kamiene prieglobstį bei maisto šaltinius randa voverės, vienišosios bitės ir įvairūs drugių atstovai. Geniai kamiene iškala dreves, kurios vėliau tampa prieglobsčiu daugybei kitų organizmų. Medžio žievėje boružės ir žygiai aktyviai medžioja amarus bei kitus augalų kenkėjus, o senstančią medieną kolonizuoja grybai, samanos ir kerpės.
Prie medžio pagrindo nukritusios gilės tampa svarbiu maisto šaltiniu elniams, graužikams ir daugeliui kitų gyvūnų. Tarp šaknų ir lapų paklotės drėgną prieglobstį randa rupūžės bei daugybė bestuburių.
Po žeme vyksta ne mažiau svarbūs procesai. Ąžuolų šaknys sudaro ektomikorizinę simbiozę su dirvožemio grybais. Grybų hifai išplečia šaknų absorbcinį paviršių ir padeda efektyviau įsisavinti vandenį bei mineralines maisto medžiagas, o mainais gauna fotosintezės metu pagamintus angliavandenius. Sliekai ir gausios dirvožemio mikroorganizmų bendrijos skaido organines liekanas, grąžina maisto medžiagas į biologinį ciklą ir palaiko visos ekosistemos produktyvumą.
Kiekviena ąžuolo dalis atlieka specifinę ekologinę funkciją. Gilės maitina gyvūnus, šakos suteikia vietą lizdams, laja reguliuoja mikroklimatą ir sudaro pavėsį, lapai palaiko vabzdžių bendrijas, lapų paklotė formuoja derlingą dirvožemį, drevės tampa buveinėmis daugybei organizmų, o šaknų sistema stabilizuoja dirvožemį ir palaiko požeminę biologinę įvairovę. Tai vientisa, per šimtmečius susiformavusi ekosistema, galinti išlikti funkcionali dar daugelį ateinančių šimtmečių.
Daugelis ąžuolų rūšių pasižymi plačia ekologine amplitude ir gali augti įvairiose klimato zonose, todėl jie yra tinkami ne tik dideliems miškų masyvams, bet ir individualių sodybų, parkų bei miestų želdynų formavimui. Pasodinus vieną vietinę ąžuolo rūšį, galima reikšmingai padidinti visos teritorijos biologinę įvairovę.
Entomologų tyrimai rodo, kad vienas vietinės rūšies ąžuolas gali palaikyti daugiau kaip 500 drugių vikšrų rūšių, todėl jis laikomas viena vertingiausių medžių rūšių biologinei įvairovei išsaugoti ir funkcionalioms ekosistemoms palaikyti.

Akademinis papildymas

Ąžuolai (Quercus spp.) priskiriami ekosistemų inžinieriams (ecosystem engineers) ir kertinėms rūšims (keystone species), nes jų buvimas lemia daugelio kitų organizmų egzistavimą. Šie medžiai kuria sudėtingą trimatę buveinių sistemą – nuo lajos iki šaknų – kurioje gyvena įvairių trofinių lygių organizmai.
Ypač svarbus ąžuolų vaidmuo pasireiškia vabzdžių įvairovėje. Daugelis drugių vikšrų evoliuciškai prisitaikė maitintis būtent ąžuolų lapais. Šie vikšrai tampa pagrindiniu baltymų šaltiniu paukščių jaunikliams, todėl ąžuolų gausa tiesiogiai veikia paukščių populiacijų gausumą ir reprodukcinę sėkmę.
Brandūs ir seni ąžuolai yra vienos svarbiausių buveinių saproksilinėms rūšims – organizmams, priklausantiems nuo negyvos ar yrančios medienos. Drevės, drevėta mediena, žievės plyšiai ir puvinio pažeistos vietos sudaro mikrobuveines šimtams vabzdžių, kerpių, samanų, grybų, šikšnosparnių, paukščių ir smulkiųjų žinduolių rūšių. Daugelis jų yra reti arba saugomi.
Požeminėje ekosistemos dalyje ąžuolai palaiko gausias ektomikorizinių grybų bendrijas, kurios dalyvauja fosforo, azoto ir mikroelementų apykaitoje, didina dirvožemio struktūrinį stabilumą, gerina vandens infiltraciją bei prisideda prie organinės anglies kaupimo. Mikoriziniai tinklai taip pat jungia skirtingus medžius į bendras požemines sistemas, kuriomis gali būti perduodami ne tik maisto elementai, bet ir signalinės molekulės.
Todėl vieno brandaus ąžuolo ekologinė vertė gerokai viršija jo kaip pavienio medžio reikšmę – jis palaiko sudėtingą daugiarūšę bendriją ir prisideda prie visos kraštovaizdžio ekologinės struktūros stabilumo.

Arborologinė interpretacija

Arborologijos požiūriu ąžuolas nėra vienas organizmas – jis yra savarankiška daugiafunkcė ekosistema. Per kelis šimtmečius medis sukuria įvairaus amžiaus medienos, drevių, šakų, lapų, žievės ir šaknų kompleksą, kuriame susiformuoja tūkstančiai ekologinių ryšių.
Kiekvienas medžio senėjimo etapas didina jo ekologinę vertę. Jauni ąžuolai aktyviai kaupia biomasę ir formuoja lają, o brandūs bei senoliai medžiai tampa nepakeičiamomis buveinėmis. Drevės, žievės atšokimai, šakų lūžiai, kamieno ertmės, pūvančios medienos plotai ir net nudžiūvusios šakos nėra medžio „defektai“ – tai biologinės įvairovės centrai, kurių priklauso šimtai organizmų.
Ypač svarbi yra požeminė medžio dalis. Ąžuolo šaknys kartu su ektomikoriziniais grybais sudaro sudėtingą biologinį tinklą, kuris užtikrina vandens ir maisto medžiagų apytaką, gerina dirvožemio struktūrą ir didina visos ekosistemos atsparumą sausrai bei kitiems aplinkos stresams. Todėl arborologiniu požiūriu vienodai svarbu saugoti tiek medžio lają, tiek šaknų apsaugos zoną ir dirvožemio biologinį aktyvumą.
Šis požiūris iš esmės keičia medžių vertinimą urbanizuotose teritorijose. Brandus ąžuolas negali būti vertinamas vien pagal medienos kiekį, estetinę išvaizdą ar kraštovaizdinę funkciją. Jo tikroji vertė slypi ekosisteminėse paslaugose – biologinės įvairovės palaikyme, mikroklimato reguliavime, anglies kaupime, dirvožemio apsaugoje, hidrologinių procesų reguliavime ir sudėtingų trofinių tinklų palaikyme.
Todėl kiekvieno seno ar senolio ąžuolo išsaugojimas reiškia ne vien pavienio medžio apsaugą, bet ir šimtmečius formuotos gyvosios ekosistemos išsaugojimą. Tokie medžiai yra biologinės įvairovės branduoliai ir vieni svarbiausių ekologinio stabilumo elementų tiek natūraliuose miškuose, tiek kultūriniame kraštovaizdyje bei miestų želdynuose.