"Atmink, kad džiaugsmas – nenugalima jėga, o nusiminimas ir neigimas sužlugdys visa, kad ir ko tu imtumeisi. Žinojimas didėja ne nuo tavo pergalių prieš kitus, pergalių, kurios iškelia tave. Bet nuo išminties, ramybės ir džiaugsmingumo, kuriuos tu suradai tada, kai niekas nematė. Nugalėk su meile, ir tu nugalėsi viską. Ieškok džiugiai, ir visi atsilieps į tavo balsą.
Gyvenimas, visas Visatos gyvenimas visada yra teigimas. Kurti galima tik teigiant. Kas neįstengia išmokti savo gyvenime paprastą dieną, savo sąlygomis džiaugsmo teigti, tas negali tapti šviesa kitiems jų kelyje.
Kuo daugiau žmoguje jo paties instinktų, t.y. kuo stipriau jis sukoncentruoja mintis apie savo „aš“, tuo didesnės ir gilesnės jo abejonės, tuo dažniau rieda ašaros iš jo akių, tuo įnirtingesnė jo kova su savo kūnu, su savo aistromis, su savo šėlstančiomis, trokštančiomis, nežinančiomis ramybės mintimis.
Kovodamas su savimi, dar niekas ir niekada nesurado išganymo. Nes einama pirmyn tik teigiant, o ne neigiant. Ne kova su aistromis turi rūpėti žmogui, bet meilės Gyvenimui džiaugsmas, jo palaiminimas visose būties formose, stadijose, etapuose."
✨ Senovės išmintis ✨

Pražydo bijūnai raudoni, balti,
Alyvų pašonėj joms baigiant žydėti.
Nuo kvapo dvelkimo, atrodo, alpsti
Lyg meile apsvaigęs – mylėti, mylėti!
Bijūnai, bijūnai, palydit jaunystę
Alyvų gražuolių ir tulpių ugningų!
Ir kregždė, ir strazdas iš džiaugsmo pragysta,
Apstulbsta nuo grožio pasaulis laimingas!

Asta Genovaitė Astrauskaite
2024-05-21, „Bijūnai”

https://www.istorija.lt/data/public/uploads/2021/09/lietuviu-atgimimo-istorijos-studijos.-t.-5.pdf

"Jei tiktai pažvelgsim į pačią Lietuvos tautą, kalnėnų ir žemaičių, aiškiai tenai matysim, jog ta tauta ne vien praėjusiuose amžiuose, bet jau gilioj senovėj yra perkentėjusi didžiai didelius savo ūkės ermyderius, nesgi turi sau ypatingą51 kalbą, būtinai įvairią nuo kitų kalbų, o aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas, kurioje visa gal permanyti ir visa apreikšti; nuo tokios jos kalbos gali kožnas aiškiai numanyti, jog angis52 yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą, vyresnybę ir diduomenę, beje: savo viešpačius, rykius53 ir kunigaikščius, kurie viena kalba su svietu yra kalbėję; pati tauta plačiai gyvenusi ir didžias pažines54 yra turėjusi su tolimais kraštais, kurių pirmieji vardai, nuo lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, pramanyti55, lig šiai dienai užsiturėjo" - surask geografinius vardus, didžiųjų upių, ežerų, kalnų, kurių etimologija indoeuropietiškos prokalbės ir labai panaši į lietuvių" S.DAUKANTAS

Daukantas šiame tekste reiškia XIX a. romantinei istoriografijai būdingą mintį, kad lietuvių kalba yra labai archajiška ir kad daugelio senųjų vietovardžių kilmė gali būti aiškinama per lietuvių ar platesnę indoeuropiečių prokalbę. Šiuolaikinė kalbotyra patvirtina pirmąją dalį – lietuvių kalba iš tiesų išlaikė daug archajiškų indoeuropietiškų bruožų, tačiau nepatvirtina teiginio, kad daugumą Europos ar Azijos vietovardžių sukūrė lietuviai. Vis dėlto yra nemažai labai senų hidronimų ir oronimų, kurių šaknys siekia indoeuropiečių prokalbę ir yra stebėtinai artimos lietuvių kalbai.
Štai ryškiausi pavyzdžiai.
Geografinis vardas Galima PIE šaknis Lietuvių atitikmuo
Dunojus *dānu- „upė, tekantis vanduo“dunoti (tarm.), vandens tekėjimas
Donas *dānu- ta pati šaknis
Dniepras *dānu-apara („tolimoji upė“) *dānu- gimininga lietuvių vandenvardžiams
Dniestras *dānu-nazdya („artimoji upė“) ta pati šaknis
Nemunas *nem- „linkti, tekėti“ (viena hipotezių) liet. niūrus, nerti, lenktis – giminingos šaknys
Nevėžis baltiška kilmė vėžti, vežti, vingiuoti (galimos interpretacijos)
Venta baltų šaknis *vent- vėtra, vėjas (galimos sąsajos)
Dubysa *dub- dubus, dubuma
Dubna *dub- dubus
Ypač įdomi „Danubės“ vardų grupė
Tai bene garsiausias indoeuropietiškas hidronimų sluoksnis.
Jam priklauso:
• Dunojus
• Donas
• Donecas
• Dniepras
• Dniestras
Visų jų varduose slypi labai sena indoeuropietiška šaknis *dānu-, reiškusi „upę“ arba „tekantį vandenį“. Ji išlikusi ir senovės Rigveda kalboje (dānu), ir Airija (deivė Danu), ir kitur.
________________________________________
Baltų hidronimai
Baltijos regione randama ypač daug labai archajiškų upių vardų.
Pavyzdžiai:
• Šventoji
• Merkys
• Minija
• Žeimena
• Neris
• Venta
• Dubysa
Kalbininkai laiko juos vienais seniausių Europoje. Daugelis jų atsirado dar prieš slavų ir germanų kalbų išsiskyrimą.
________________________________________
Kalnų vardai
Čia sutapimų mažiau, bet yra įdomių pavyzdžių.
Vardas Galima šaknis Lietuvių žodis
Karpatai *ker- „uola“ kerė, keras
Alpės *albho- „baltas“ baltas
Himalajai sanskr. hima „sniegas“ žiema (abi iš PIE *ǵʰeym-)
Čia ypač įdomus paskutinis pavyzdys:
• sanskrito hima = sniegas,
• lietuvių žiema,
• abu kilo iš tos pačios indoeuropietiškos šaknies.
________________________________________
Ežerų vardai
Ežerų vardai dažniau yra vietinės kilmės, tačiau baltų regione yra daug archajiškų pavadinimų:
• Drūkšiai
• Asveja
• Tauragnas
• Luodis
Jų šaknys dažnai siejamos su senais baltų žodžiais (tauras, luodas, asva ir kt.), kurie savo ruožtu turi indoeuropietiškų atitikmenų.
Ką šiandien mano kalbininkai?
Daukanto mintis, kad „pirmieji vardai... lig šiai dienai užsiturėjo“, iš dalies atitinka šiuolaikinius tyrimus, bet su svarbia išlyga. Kalbininkai sutaria, kad:
• Lietuvos ir Baltijos regiono upių vardai yra vieni archajiškiausių Europoje.
• Daugelis jų iš tiesų siekia bendrą indoeuropiečių prokalbę.
• Lietuvių kalba dėl savo archajiškumo padeda aiškinti daugelio senųjų vietovardžių kilmę.
• Tačiau tai nereiškia, kad tuos vardus sukūrė lietuviai – veikiau jie paveldėti iš daug senesnio bendro indoeuropietiško kalbinio sluoksnio, iš kurio vėliau išsivystė baltų, slavų, germanų, indų ir kitos indoeuropiečių kalbos.

"Jei tiktai pažvelgsim į pačią Lietuvos tautą, kalnėnų ir žemaičių, aiškiai tenai matysim, jog ta tauta ne vien praėjusiuose amžiuose, bet jau gilioj senovėj yra perkentėjusi didžiai didelius savo ūkės ermyderius, nesgi turi sau ypatingą51 kalbą, būtinai įvairią nuo kitų kalbų, o aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas, kurioje visa gal permanyti ir visa apreikšti; nuo tokios jos kalbos gali kožnas aiškiai numanyti, jog angis52 yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą, vyresnybę ir diduomenę, beje: savo viešpačius, rykius53 ir kunigaikščius, kurie viena kalba su svietu yra kalbėję; pati tauta plačiai gyvenusi ir didžias pažines54 yra turėjusi su tolimais kraštais, kurių pirmieji vardai, nuo lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, pramanyti55, lig šiai dienai užsiturėjo" - surask geografinius vardus, didžiųjų upių, ežerų, kalnų, kurių etimologija indoeuropietiškos prokalbės ir labai panaši į lietuvių" S.DAUKANTAS