✨💗✨ Kundalini

Vydūnas
TĖVYNĖ IR ŽMOGUS
Taip nepaprastai skamba, kai kas nors kalba apie tėvynę. Regi sugrįžus pereitas erdves ir praėjusį
laiką. Užmiršti įvykiai ir daiktai atgyja. Vėl pasigirsta seniai nuaidėję garsai ir žodžiai, vėl prabyla į
žmogų lūkesčiai ir abejonės, aimanos ir džiaugsmai. Nušvinta visa būtis ir vėl kaip kadaise dosniai
dalija viltis, žadėdama išsipildymą.
Lyg didis slėpinys sielai iškyla tėvynė. Pasaulis be tėvynės – tarsi lengvai ir greitai perskaitomas
puslapis. O norėdamas suvokti tėvynės esmę, turi išmokti ramiai susikaupti savyje. Tik tuomet sieloje
tyliai suskambės: tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.
Tačiau tai nelengva suprasti. Tėvynė žmogui tiek daug reiškia tikriausiai todėl, kad jis čia viską
patyrė pirmąsyk: pasiaukojamą motinos meilę, rūpestingą tėvo gerumą. Čia pirmąsyk išgirdo
žmogaus balsą. Čia motinos širdingumas, tėvo mąslumas pirmąsyk leido jam patirti žmogų.
Taigi tėvynėje žmogų pirmąsyk apsiautė saulės spinduliai, apgobė nakties tamsa, čia jam pražydo
pirmasis pavasaris, nuvyto pirmasis ruduo ir nukūpėjo vešli vasara, su baltais sapnais išaušo žiema.
Visos gėlės, visi medžiai, laukai ir miškai, visa žemės, vandens ir oro gyvybė pirmąsyk žmogui
pasirodė tėvynėje. Ir visa tai jam savitai pasireiškė. Čia, tėvynėje, palinko laikas ties erdve, kurioje jis
užgimė, ir nuvedė jį į pirmąsias dienas, mėnesius, per metų laikus, nuolatinę jų kaitą ir permainas pro
kitų žmonių gyvenimus, leisdamas pražysti jo paties gyvenimui.
Tačiau pirmoji patirtis dar ne viskas. Tik supratę, jog tėvynėje teišsiskleidžia žmogaus gyvenimas,
atveriame tėvynės slėpinį. Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo jį
visą, o žmogus tada ją įprasmina.
Atklydėlio iš svetur siela alsuoja visai kitaip. Jis negyvena tėvynės gyvenimu, nesuvokia jos turinio
nei esmės, nejaučia jos gamtos nei žmonių, o tėvynė negyvena su juo. Jis visuomet lieka nuošaly,
gyvena atskirai nuo jos erdvės, nors būtų išgyvenęs šioje žemėje šimtmečius. Išties, tėvynė – tai
erdvė tam tikrame laike. Tačiau su ja suvienija žmogaus prigimties ypatumai. Tėvynėje, savo
jaunystės erdvėje, žmogus pradeda įsisąmoninti savo būtį. Sąmonei bręstant išauga žmogaus
gyvenimo turinys, išauga visas pasaulis. Tėvynėje – augimo ir tapsmo pradžia.
O pati tėvynė? Susikaupęs savy, žmogus regi ją augant iš savo esybės. Kokia žmogaus esybė, tokia
ir jo tėvynė. Kad ir kaip į daugelį šių minčių bežiūrėtum, svarbiausia jų prasmė lieka nepakitus. Tačiau
tik tam, kuris pripažįsta, jog žmogus yra dvasinga būtybė, iškilusi virš erdvės ir laiko, tik tam ši mintis
nušvis visiškai aiškiai.
Tėvynė neatskiriama nuo žmogaus esmės. Ji yra ta duotybė, kurioje žmogus gali suvokti savo
būties prasmę ir siekti sąmoningumo. Todėl tėvynė dar yra užduotis ir pareiga.
Šis vidinis ryšys atsiskleidžia ilgesiu, kurį žmogus patiria svetimoje šalyje. Būna tokios dvasinės
sandaros žmonių, kurie gyvenimo keliu turi eiti be tėvynės, be jos žemės ir jos dvasios, kurie
nepatiria tėvynės ilgesio, nesiedami su ja savo gyvenimo prasmės. Tai betėvyniai, vargiai
nutuokiantys savo gyvenimo prasmę ir tikriausiai niekad nesuvoksiantys savo pačių būties esmės.
Tėvynė jiems ten, kur jie gali kaupti turtą ir įgyvendinti savo siekimą valdyti bei priversti.
Tėvyniškumas ar betėvyniškumas nėra vien atskiro asmens bruožas. Ir tai, ir tai stiprėja per žmonių
kartas, pratęsiama kiekvieno naujai užgimusio. Pirmuoju atveju su kiekviena karta auga darna tarp
tėvynės ir žmogaus. Antruoju atveju vis labiau linkstama manyti, kad esą galima perkant ar prievarta
įgyti žemės ir ją vadinti tėvyne .
Žinoma, galima ginčytis, kieno iš tikrųjų yra tėvynė. Tik viena aišku, kad prievartos žmonės yra svetimi tėvynei, o tėvynė jiems. Tėvynės žmogus nesirungia dėl jos, jis jai gyvena, ir tėvynė gausiai
teikia jėgų, dalija ramybės malonę, bet tik tiems, kurių esybėje ji įsišaknijus, kurie brandina joje savo
žmoniškumą.
Tokie žmonės myli ir vertina visas tėvynės apraiškas. Jie yra visų tėvynės paslapčių, skausmų ir
džiaugsmų žyniai. Tėvynė jiems yra dirva žmoniškumui ugdytis. Tėvynėje slypi visos jėgos ir
kūrybinės galios, Kūrėjo valios nulemtos amžinybėje ir begalybėje.
Vydūnas, Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, Vilnius: Vaga, 2001, p. 67–70.

Saulės laikas
Kiekvieną rytą Viešpaties didžioji saulė
Nauja gyvybe budina mane
Ir, spinduliais bepuošdama pasaulį,
Išlenkia lanką erdvėje.

Ir aš turiu įtempt šį saulės lanką
Nauju vis ilgesiu, kančia
Ir siųst į gilų, erdvų dangų
Naujas troškimo vyličias.

O jos… O jos, erdvėj neradę nieko,
Sugrįžta žemėn, į mane
Širdy tvyrot įsmigę lieka…

O aš, kai saulė vėl naujam lanke,
Vis tiek tempiu dienų stygas
Ir vėl siunčiu troškimų vyličias…

Vytautas Mačernis

Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę,
Plačiom apykaklaitėm iš žaliųjų lapų
Lyg oriento pypkininkai sodo gėlės,
Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų.

O bitės skambų rezginį aplinkui pina;
Jos, nuo kvapų apsvaigę, į žolynus puola
Ir ten, lyg tie girtuokliai, įsigėrę vyno,
Iš lėto rėplina per aksominę žolę.

O gėlės, dideles, gražias akis išplėtę,
Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali,
Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio.

Bet, jas pamiršę, vakaro vėsoj virpėti
Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima;
Ir gražios akys merkias pilnos pavargimo.

Šarnelė, 1944.V.13 V. Mačernis

Yra sodų, į kuriuos įžengi akimis. Ir yra tokių, į kuriuos pirmiausia įžengia širdis. 💜 Matau gyvybės alsavimą. Atrodo, lyg kiekvienas žiedas turėtų savo istoriją, o kiekvienas lapas tyliai šnabždėtų apie metų laikų kaitą. Lengvas vėjas sujudina žiedynus, bitės ir drugiai tampa šio paveikslo potėpiais, o saulės šviesa apkabina kiekvieną augalą taip švelniai, lyg dėkotų jam už buvimą.

Žiūrėdama beveik užuodžiu rožių saldumą, levandų ramybę, šviežią žalumos kvapą ir po lietaus sudrėkusią žemę. Tai kvapai, kurie sustabdo laiką ir primena, kad gražiausi dalykai gimsta lėtai.